Kas bendro tarp motociklų ir kokteilių? Šoninė priekaba!

Man patinka klasika, o dar labiau simbolika, todėl simboliškai norėjau pradėti rašyti ne apie tai, kas dabar yra populiaru, bet būtent apie “Sidecar” („Šoninę priekabą“), nes tai buvo MANO pradžia ir mano pirmasis suplaktas kokteilis. Iš tikrųjų tai nėra atsitiktinumas, kad šitas kokteilis buvo mano pirmasis. Jo grožis slypi jo paprastume, nes tai yra klasikinis ir vienas iš pamatinių receptų miksologijoje. Aš tuo metu šito nežinojau, o tik traukiau tai, kas buvo užsilikę spintelėje, t. y. nepilnas brendžio butelis, kurį senais gerais laikais maišydavom su kola (dabar jau sunku patikėti, kad tai man kažkada patiko) ir “Mimozai” pirktas, bet taip ir neišbandytas triple sec. Tada šaldytuve suradau keletą citrinų, o posakį „kokie namai be dūmų“, turbūt galima būtų pakeisti į „kokie namai be cukraus“. Mano pirmasis kokteilis buvo plakamas stiklainyje, nes kokteilių plaktuvės savo namuose aš neturėjau 🤷‍♀️

Vienas sunkiausių dalykų man yra versti kokteilių pavadinimus į lietuvių kalbą, nes dauguma kažkaip neskamba... Bet gal mes nesame įpratę jų girdėti? Taip pat ir su „Sidecar“, nes, atrodo, kad gal kiek keistokas pavadinimas kokteiliui... Bet jeigu turime „Atsuktuvą“, tai praktiškai galime turėti bet ką 😉

Tikiu, kad užkietėję motociklininkai atrastų kitą pavadinimą šitam transporto priemonės priedui, nes forumuose diskutuojama apie motociklų „lopšius“ (neformalus pavadinimas) ir „liulkas“ (nevartotina svetimybė). Bet kuriuo atveju, šnekama štai apie tokį trantą, kuris kabinamas prie motociklo šono. ↓

Šoninė priekaba motociklui 20 a. pr., Ispanija. Senoji fotografija iš Europeanos archyvų: © Generalitat de Catalunya. Arxiu Nacional de Catalunya

Kiek keistokai mums skambantis pavadinimas prieš šimtą metų tikriausiai nevertė kilstelti antakio nei barmenui, nei tūlam gėrėjui. Tiek kokteilis, tiek praktiškas daiktas, kurio garbei jis pavadintas, buvo plačiai paplitę, ir tūkstančiai motociklų su „lopšiais“ zujo 20 a. pr. Europos miestų gatvėmis. Barmenas tiesiog suplakė kokteilį, o jam pavadinimas jau zvimbė ausyse ir stovėjo akyse. Iki šiol nesutariama, ~~kas~~ kur buvo tas barmenas? Galbūt Londone?.. O gal Paryžiuje?.. Juokais spėčiau, kad turbūt ten, kur važinėjo daugiau motociklų, o jei rimtai, tai galima numanyti, kad vienaip ar kitaip jau buvo plakamas ir ten, ir šen, tik keitėsi jo sudėtis. Pats pavadinimas, matyt, bus atsiradęs vėliau.

Kaip ir dauguma kultūrinių naujovių, kurios yra senųjų variacijos ar jų naujos adaptacijos, „Šoninė priekaba“ yra labai panaši į kokteilį, kuris buvo fiksuotas 19 a. barmenų knygose ir yra kildinamas iš kokteilių tėvynės - JAV. Tinklalapio „Alcohol Professor“ tyrinėtojai teigia, jog „Sidecar“ pirmtakas yra 19 a. buvęs populiarusis kokteilis “Brandy Crusta” („Brendžio plutelė“), kuris užgimė Naujajame Orleane. Tik čia, kultūrinių sankirtų mieste, gebėjo susimaišyti prancūziškas kūnas (t. y. brendis) su ispaniška dvasia (t. y. apelsinų likeriu arba curaçao) bei amerikietišku išradingumu (t. y. pacukruoti kraštą ir papuošti citrinos žievele).

Įdomumo dėlei pavarčiau 1876 m. Jerry Thomas knygą „The Bar-Tender‘s Guide“, o ten galima rasti ir daugiau sąsajų. Pavyzdžiui, panašios sudėties, bet ganėtinai kuklų „Brendžio kokteilį“ („Brandy Cocktail“), kurio receptas sako, jog čia brendis paskaninamas šlakeliu (tik!) apelsinų likerio, cukraus sirupu ir biteriais. Yra ir šiek tiek įmantresnis jo brolis - „Prašmatnusis brendžio kokteilis“ („Fancy Brandy Cocktail“), kurio ingredientai tie patys, tik jis yra pateikiamas gražesnėje vyno taurėje, papuošiant citrinos žievele ir suvilgant kraštą citrinos sultimis.

Tačiau, žinoma, abu šiuos kokteilius pranoksta minėtasis „Brandy Crusta“, kur knygos autorius pabrėžia, kad „crusta“ (suprask, cukraus plutelė) yra reikšmingas kokteilio patobulinimas. Tuo pačiu principu „crustos“ buvo daromos ne tik su brendžiu, bet ir su viskiu bei džinu. Šie kokteiliai ypatingi tuo, kad maždaug pusės citrinos nulupta žievelė buvo įsukama į taurės vidų, o taurės kraštas buvo papuošiamas cukraus „pluta“ (žr. žemiau). Recepto autorius dar pataria, kad, sumaišius šitą kokteilį, reiktų nusišypsoti 😁

"Brendžio plutelės" ("Brandy crusta") receptas iš 1876 m. J. Thomas knygos „The Bar-Tender‘s Guide“

„Sidecar“ receptas - tai moderni klasika

Su laiku „Sidecar“ kokteilis tobulėjo – didėjo ne tik apelsinų likerio proporcija, bet pasikeitė ir patys ingredientai. Apelsinų likerį pakeitė triple sec, o brendį – konjakas, kurie abu yra laikomi aukštesnės klasės produktais. Modernusis (arba adaptuotas) “Sidecar” receptas, kurį dariau ir aš, yra toks:

„Šoninė priekaba“ (“Sidecar”)

45 ml konjako (arba brendžio)
30 ml triple sec (arba kito apelsinų likerio)
15 ml citrinų sulčių
Cukraus kraštui papuošti

Suplakiau visus tris ingredientus su ledu, nukošiau į atšaldytą ir paruoštą (su cukraus kraštu) kokteilio taurę. Puošiau citrinos žievele.

Šiek tiek apie skonį ir apie mus

Jei esat tikri millennialsai (kaip ir mes), kitaip žinoma kaip karta Y, tai esu beveik tikra, jog pirmą kartą paragavus „Sidecar“ dingtels mintis: "Man per stiprus". Taip kaip ir mano svečiai nebuvo labai sužavėti „priekaba“, nes, mes mėgstame silpnesnius ir saldesnius kokteilius. Dėl to šito kokteilio nesu nė karto mačiusi ir barų meniu - kam siūlyti kažką, ko greičiausiai nepirks? Geriau padarykim Aperolio spritzą! 😃

Kaip ir teigia X Y Z kartų teorija, tam tikro laikotarpio žmones galima atpažinti pagal jų polinkius ir kultūrinius bruožus, o šiuo atveju – pagal skonių preferencijas. Pavyzdžiui, 80-aisiais buvo mėgstamos "cukraus bombos", 90-aisias - karaliavo kokteiliai su degtine, o 20 a. pr. buvo mėgiami stiprūs alkoholiniai kokteiliai, kuriuose cukrus buvo vartojamas saikingai, bet nevengiama rūgštesnio poskonio. Pirmasis užfiksuotas arba originalusis (1948 m.) kokteilis mums dar labiau nepatiktų, nes tai praktiškai brendis su maža triple sec proporcija:

Klasikinis (1948 m.) receptas „Šoninė priekaba“ (“Sidecar”)

60 ml brendžio (vietoj dabartinių 45 ml)
8 ml triple sec (vietoj dabartinių 30 ml)
15 ml citrinų sulčių (ta pati proporcija)

Reikia suplakti visus tris ingredientus su ledu, nukošti į atšaldytą ir paruoštą (su cukraus kraštu) kokteilio taurę. Puošti citrinos žievele.

Šiek tiek apie paruošimą

Šis ganėtinai paprastas kokteilis yra įdomus būtent tuo, kad turi tą cukraus krašto fintą, kas man tuokart leido pajausti, kad čia viskas ne šiaip sau, bet aš darau kažką įmantresnio. Tačiau, prisiminus pirmą bandymą, turiu pripažinti, kad tai buvo šiek tiek apgailėtina. Man atrodė, kad viskas elementaru – suvilgai vandeniu ir pavolioji į cukrų. Tačiau vanduo bėgo taurės kraštu, o cukrus tirpo, lipo grumsteliais... Supratau, kad kažkas negerai ir, kaip toj dainoj, ėjau žiūrėt kaip Jurgelis meistrelis daro, o tiksliau - atsidariau Youtube.

Reikia pasiruošti šiek tiek cukraus lėkštutėje, tada paimti citrinos griežinėlį ir su juo suvilgyti taurės kraštą, nes kraštas turi būti saldžiarūgštis. Tada taurę švelniai (arba stipriai), dailiai (arba nelabai) ir tiesiai (arba pasvirai) reikia priglausti prie cukraus. Antonimus vartoju ne dėl to, kad man taip smagiau rašyti, bet dėl to, jog taisyklių kaip tą daryti nėra. Jei norisi elegantiškai, tai reiktų pasistengti papuošti visą kraštą plona linija, nuvalant cukrų ten, kur per daug prilipo. Jei patinka barokas, tai galima volioti po kelis kartus taurę cukruje, kad būtų stora cukraus pluta. O praktiški žmonės renkasi puošti tik pusę taurės, paliekant laisvės savo ~~svečiui~~ aukai pasirinkti kaip ragauti – su cukrumi ar be jo. Čia toks gaunasi kaip ir testas miksologo asmenybei nustatyti 😊

Beje, net ir toks elementarus kokteilis kaip „Sidecar“ gali būti puiki terpė eksperimentams, nes čia galima išbandyti skirtingų rūšių konjakus arba brendžius, o vietoj triple sec naudoti apelsinų likerį, kurių irgi gali būti labai įvairių. Kiek man pačiai teko eksperimentuoti su „priekabomis“, tai galutinis mano verdiktas buvo, kad konjaką drąsiai keisčiau geru brendžiu, bet likčiau ištikima senam geram triple sec, nes bet koks kitas apelsinų likeris (a.k.a. curaçao) skiriasi ne tik savo skoniu, bet ir savo konsistencija (t. y. saldesnis ir tirštesnis), bei spalva, kuri varijuoja nuo gelsvos iki rusvos (triple sec yra bespalvis) ar netgi mėlynos (yra receptas ir su blue curaçao). Turbūt idealiam balansui pasiekti reiktų mažinti apelsinų likerio proporciją (ką, beje, ir matome „Sidecar“ pirmtakų receptuose) arba pilti daugiau citrinų sulčių, o tai jau virsta į kiek sudėtingesnį eksperimentą.

P. S. Labiau nei klasikinė „Šoninė priekaba“ man patiko naujesnės kokteilio interpretacijos, kurių receptais dalinuosi čia: